Egidija Japertaitė – rašinių konkurso Palangoje laureatė

        47-ąjį kartą visame pasaulyje vykstančiame tarptautiniame jaunimo epistolinio rašinio konkurse vaikai  buvo kviečiami rašyti tema  „Įsivaizduok, kad esi laiškas, keliaujantis laiku. Ką norėtum pranešti savo skaitytojams?“. Tema įpareigojo pasidomėti šiam laikmečiui būdingomis problemomis, Nobelio premijos laureato T. Mano žodžiais, ,,mąstyti, analizuoti <...> supančią aplinką, kad taptume protingesni, geresni, brandesni ir tobulesni“.

         Šventosios pagrindinėje mokykloje šį rašinį bandė rašyti šeštos ir septintos klasių mokiniai. Brandžiausiai temas išvystė Martyna Sumaryuk (6 kl.) ir Egidija Japertaitė (7 kl.), išsamią medžiagą rašiniui kruopščiai surinko, aktualias problemas  analizavo, net nuotraukomis iliustravo Jonas Būbelis (7 kl.).

         Kadangi rašinio apimtis - 500 – 800 žodžių, norint pakliūti į antrąjį turą, laišką reikėjo tobulinti, vystyti. Šį išbandymą pavyko įveikti tik septintokei  Egidijai Japertaitei. Jos 786 žodžių rašinys buvo pristatytas į Palangą, kur sausio 8 dieną vyko II konkurso turas.

         Į konkursą buvo pristatyta vienuolika geriausių Palangos miesto mokinių rašinių. Juos tikrino Palangos m. administracijos švietimo skyriaus vedėjo įsakymu sudaryta trijų lietuvių kalbos mokytojų komisija.

          I vieta skirta Baltijos pagrindinės mokyklos mokinei Medai Lisavojytei (mokyt. Svajonė Matkevičienė),  II vieta – Šventosios pagrindinės mokyklos mokinei Egidijai Japertaitei  (mokyt. Nijolė Šauklienė),  III vieta – Vl. Jurgučio pagrindinės mokyklos mokinei Mūzai Sventickaitei (mokyt. Loreta Kulienė).

          Nuoširdžiai sveikiname mūsų mokyklai garbę pelniusią Egidiją Japertaitę.

Mokyklos inf.

  2028-ųjų metų dvylikamečiai,

          dabar, kai aš rašau jums šį laišką, – 2018-ieji. Kai jį skaitysite, bus praėję dešimt metų ir aš, žinoma, jau  būsiu suaugusi...

         Bet dabar man dvylika metų. Kaip ir daugelis mano draugų, kasryt važiuoju į mokyklą nedideliu geltonu mokinių autobusu,  jis sustoja prie pamiškėje esančios mūsų sodybos. Laukdami autobuso, mudu su broliu Adomu turime progą pasižvalgyti, pasidžiaugti gamta,  stebėti metų laikų  pokyčius. Štai dabar sausis, ir rytmečiai darosi vis šviesesni, nes dienos, kaip sako seneliai, jau  ,,per gaidžio žingsnį“ ilgėja.

         Šis sausio 4-osios rytas buvo kitoks: pagaliau liovėsi lyti! Buvo šiek tiek pašalę, o medžiai – gražiai apšerkšniję. Tai mus labai pradžiugino, nes visą rugsėjį, spalį, lapkritį, gruodį lijo, lijo, lijo... Net Kalėdoms gražiai papuošti namai, gatvės, eglės mirko lietuje!.. Daug kur Lietuvoje išsiliejo upės, sustojo eismas, dingo elektra. Nesiliaujantis lietus pradėjo bauginti. Žiema kažkur dingo – tartum iš besisukančio keturių metų laikų rato būtų iškritusi viena svarbi detalė. Priežastį - ,,klimato atšilimas!“ - žinojo kiekvienas pirmokas.

        Bet šis rytas, kaip sakiau, mums davė viltį: gal pagaliau sulauksime pasiilgtosios žiemos? Švintančiu dangumi lėtai keliavo šviesūs debesėliai. Jie susirikiavo nuo mažiausio iki didžiausio - kaip kokie dangaus kareiviai, o paskui iš jų pasidarė balti laiptai. Brolis pasakė, kad tai laiptai į dangų, pas Dievą, ir aš pasvajojau, kad gal jais angelai atneš mums žiemą... Staiga dangus skaisčiai nuraudo, debesys ėmė švytėti auksu: saulutė!..

         Net atskubėjusiame geltonajame mokyklos autobuse šįryt buvo šviesu ir miela, norėjosi šypsotis, pasidalinti įspūdžiais... Bet kažin ar bent vienas iš mano mokyklos draugų matė šio ryto gražumą: visi sėdėjo susigūžę, įbedę akis į savo brangiųjų telefonų, planšečių ekranus, ausis užsikimšę ausinukėmis. Tartum kiekvienas būtų užsidėjęs storą perregimą gaubtą – kad tik niekas netrukdytų barbenti žinučių, skaityti laiškelių, tęsti žaidimų. Abejingumo gaubtą...  

         Žiūrėdama į lange besikeičiančius ryto  vaizdus, mąsčiau: kokių įdomių žinučių kas minutę mums siunčia stebukladarė Gamta! Štai dangus rytų pusėje jau skaisčiai raudonas, o šerkšnotos miško medžių viršūnės spindi, tarsi ant jų kas būtų uždėjęs sidabro karūnas... Paupio eglės šįryt panašios į fėjas, pasipuošusias ilgomis sidabruotomis sukniomis. Daugybe mažų veidrodėlių blizga skubantis upelis, o saulutės paliesti namų langai tartum užsiliepsnojo...

        Gamta kupina nuolatinių pokyčių, visokių grožybių. Ji mums be perstojo ką nors pasakoja, praneša. Ji rašo jūros bangomis ant smėlio, kalba debesimis, žvaigždynais danguje, žiemą apstulbina nuostabiu piešiniu ant lango stiklo, pavasarį čiulba paukščiais, vasarą šypsosi gėlių žiedais... Gamtos kalbėjimą galima išgirsti, klausantis jūros ošimo, upelio čiurlenimo, medžių šlamėjimo, lietaus šnarėjimo. Suprasti gamtą mokėjo senovės žmonės: ,,Raudonas ryto dangus – bus dideli vėjai“,  ,,Varnai krankia skrisdami į vakarus – lis“, ,,Kamino dūmai kyla tiesiai į dangų – šals“...  O mes? O ateities žmonės?  

        Gamta – didžioji mūsų auklėtoja. Štai saulutė: iš jos mes turėtume mokytis skleisti  šviesą, šilumą, gerumą, negailėti draugiškos šypsenos. Štai upelio vanduo: jis mums primena, kad negalima stovėti vietoje, kad būtina judėti pirmyn, ieškoti savo tikslo. Štai gėlės žiedas, ilgai ir kantriai krovęs savo pumpurą, dabinęs jį nuostabiais atspalviais, brandinęs kvapą: jis moko mus kantrybės, ragina kurti grožį, džiuginti visus šalia esančius...  

         Į tą didingą, šimtmečiais keliaujantį Gamtos laišką įsiterpia, jį papildo ir geri žmonių darbai, poelgiai. Aš ir be aiškinimo galiu suprasti, ko mudu su broliu Adomu moko tėvelio, Šventosios girininko, rūpesčiu užsodintas naujas pušynas, aptverti skruzdėlynai, gražiose vietose įrengtos poilsio aikštelės, pavasarį į medžius įkelti inkilai, žiemai padarytos lesyklėlės paukščiams, ėdžios stirnelėms. O kokias žinutes mums palieka tie, kurie bjauroja gamtą krūvomis šiukšlių, žaloja medžius, brakonieriauja, degina žolę, nuodija upelių vandenį, orą?

        Esu įsitikinusi, kad žmonės, mokantys matyti gamtos grožį, apmąstyti jos skleidžiamą išmintį, niekada nekenks jai teršdami, naikindami, niokodami. Visų dabar nuolat minima bėda - klimato atšilimas - tai abejingumo gamtai, mūsų motinai Žemei pasekmės. Galbūt kenčianti Gamta  skundžiasi audros dejavimu, vėtrų kaukimu, bara mus grėsmingu griaustinio grumėjimu? Gal susirgusi, pagalbos besišaukianti Gamta į mus kreipiasi liūtimis, sausromis, potvyniais, viesulais, net baisiais žemės drebėjimais, siaubingais cunamiais? Galbūt perspėja mus, atimdama žiemą iš Lietuvos ir sniego vėpūtiniais gąsdindama Japoniją, šaldydama saulėtąją Floridą? O kaip kitaip ji išsakys savo prašymą, kad liautumės ją žaloję? Kokiu būdu prasibraus pro mūsų abejingumo kevalą?

        Kaip rūpestingai savo mažutę planetą  saugojo A. de Sent Egziuperi mažasis princas! Jis kasdien apeidavo ją, išravėdamas pavojinguosius baobabus: jeigu šie būtų sukeroję, planeta būtų subyrėjusi. Mūsų gražiojoje Žemėje taip pat yra grėsmę keliančių daigų. Jų sėjėjai ir augintojai - tie, kurie, kaip rašo  poetas Just. Marcinkevičius,  ,,praeiname abejingi pro medį, paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm...“.

         Šiuo laišku ir noriu pasakyti jums, keliaujantiems kasryt į mokyklą: saugokitės abejingumo. Nuolat žiūrėdami tik į ekranus, spaudydami mygtukus, vis labiau darysimės panašūs į bejausmius, beširdžius robotus. Baugu, kad didingoji Gamta kurią dieną neatsiųstų mums paskutinio savo laiško.

         O gal jūsų, ateities mokiniai, gyvenime kas pasikeitė?  Pratęskite mano laišką...

      Su viltimi - 2018-ųjų metų dvylikametė Egidija