Mes – tūkstantmečio vaikai!

         Nepaprastas rytas - ankstyvas, kupinas atsakomybės, smalsumo ir lūkesčių - išaušo rugsėjo 19 - ąją mūsų šeštokams ir dar keletui šaunių mokyklos mokinių. Šeštokė Faustina Eglynaitė dalyvauja „Tūkstantmečio vaikų“ žaidime ir kartu palaikymo (mama Odeta, istorijos mokytoja Aušra Liustroviene bei šeštokų auklėtoja Ingrida Griškėniene) keliauja į LRT studiją. Tai tikrai didžiulis iššūkis ir Faustinai, ir visai palaikymo grupei!

         Pasiruošimas prasidėjo gerokai prieš kelionę: palaikymo komanda gamino plakatus, rašė padrąsinančius šūkius ir rengėsi smarkiai „sirgti“ už savo ir mokyklos garbę ginančią Faustiną, kuri visaip kaip drąsinosi ir atsakingai ruošė prisistatymą televizijos žaidimui. Neramu buvo ir Faustinos istorijos mokytojai Aušrai Liustrovienei – kad tik pasisektų!

         Kelionės dieną keltis teko anksti, mat jau 6 valandą ryto mokyklinis autobusas išriedėjo į kelią. Veiduose – smalsumas, nerimas ir šypsenos. Po 4 valandų pasiekėme Vilnių. Iki filmavimo turėjome laiko, tad leidomės apžiūrėti Arkikatedros bazilikos požemius, pasivaikščiodami Pilies ir Didžiąja gatvėmis aplankėme Aušros vartus. Senamiestis – vieta, kur norisi būti, tad su malonumu prisėdome užkąsti ir pasidalinti įspūdžiais.

         Laikas sostinės senamiestyje pralėkė greitai ir štai mes jau Konarskio gatvėje esančioje LRT studijoje. Mus pasitinka televizijoje dirbantys žmonės, kurie paaiškina, ką, kada ir kaip turėsime daryti. Žinoma, kuo paklusniausiai viską vykdome ir net sulaukiame pagyrimų, kad mes - puikūs sirgaliai! Laidos vedėjas Robertas Petrauskas skelbia žaidimo pradžią. Kad Faustinai pasisektų, laikėme kumščius, mintimis siuntėme teisingus atsakymus ir beprotiškai džiaugėmės, kai Faustina perėjo į kitą žaidimo etapą!

         Svajonė išsipildė su kaupu: kai po laidos paklausėme, ko ji bijojo labiausiai, Faustina atsakė, kad didžiausia baimė – neatsakius nė į vieną klausimą likti ant starto laiptelio. Bet Faustina nuo jo žengė pirmoji iš 6 dalyvių! Mūsų džiaugsmui nebuvo ribų, studija aidėjo nuo plojimų ir skanduočių. Nors žaidimo finalo Faustina nepasiekė, tačiau liūdinčių ir nepatenkintų tikrai nebuvo. Visi nuoširdžiai ją sveikinome ir linkėjome, kad kitais metais Faustina taip pat dalyvautų jau tūkstantmečio septintoko žaidime ir būtinai mus pasiimtų, nes mes – tūkstantmečio sirgaliai! Neabejojame, jog įspūdžių ir kalbų užteks ilgam!

 Mokytoja I. Griškėnienė