Klaidos žinutė

  • Strict warning: Only variables should be passed by reference - eval() (eilutė 2/home/sventosi/domains/sventosiospm.lt/public_html/modules/php/php.module(80) : eval()'d code).
  • Strict warning: Only variables should be passed by reference - eval() (eilutė 2/home/sventosi/domains/sventosiospm.lt/public_html/modules/php/php.module(80) : eval()'d code).

Pavasariniai turistiniai žygiai po Asvejos regioninį parką

         Balandžio 23 - 27 d. mūsų mokyklos mokiniai Faustina Eglynaitė, Tadas Jašinskas, Egidija Japertaitė, Danas Dargis ir Lukas Jarulis su geografijos mokytoju Egidijumi Šalkauskiu bei Palangos V. Jurgučio pagrindinės mokyklos moksleiviais dalyvavo penkių dienų turistiniuose žygiuose po Asvejos regioninį parką (Molėtų rajonas, Dubingiai).

         Antradienį vos atvykę ir įsikūrę Dubingių mokyklos aktų salėje, susipažinę su bendrais saugumo instruktažais, kartu su jaunaisiais žygeiviais iš Vilniaus, Rokiškio, Kupiškio rajonų leidomės į kelionę po Asvejos regioninio parko gamtos ir kultūros objektus. Pirmąją dieną per 2 val. 16 min. nužingsniavome tik 11.23 kilometrų, todėl labai nepavargome, bet antrąją dieną... sumušėme visus rekordus! Dienos žygio metu per 5 val. 45 min. nuėjome 28.53 kilometrus, o naktį leidomės į dar vieną kelionę - tamsiu paros metu, nešini žibintais, per 1 val. 25 min. nukeliavome dar 7.15 km. Tai buvo pats ilgiausias visos savaitės žygis, pareikalavęs daugiausiai jėgų ir ryžto! Tą dieną mes pamatėme labai daug gražių Asvejos regioninio parko vietų – grožėjomės ant Dubingių piliakalnio išlikusiomis Radvilų rūmų, kuriose beveik pusmetį gyveno Barbora Radvilaitė, liekanomis (pasakojama, kad greta rūmų buvusios, dabar jau sudegusios, bažnytėlės rūsiuose atrasti kadaise palaidoti žymiausi Radvilų giminės atstovai), nuostabiais kraštovaizdžiais, augalais, gamta, buvome užsukę ir į žvėryną - pasižiūrėti elnių, stirnų. Įdomu tai, kad ant Dubingių piliakalnio 1938 m. buvo pastatytas pirmojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos vasarnamis, kuris vėliau buvo kareivių sudegintas, tačiau vilos pamatai ir laiptai išlikę iki šiol. Taip pat tą dieną keliavome ir Jurkiškio upelio pažintiniu taku – vienu iš įdomiausių, įspūdingiausių ir kalnuočiausių Asvejos regioninio parko gamtos objektų. Savo sraunumu ir vingiuotumu Jurkiškio arba kitaip Melnyčėlės upelis, įtekantis į Asvejos ežerą, primena kalnų upokšnį, bet šlaitų aukštis siekia net 18 metrų, o dugnas - nusėtas rieduliais. Vagoje guli valstybės saugomas gamtos akmuo pavadinimu „Suomis“ arba dar vadinamas „Puntuko vaiku“, kurio apimtis siekia 5 metrus. Perėjome ir per Asvejos ežerą nutiestu 76 m ilgio pirmuoju mediniu tiltu Lietuvoje, kuris buvo pastatytas prezidento Antano Smetonos dėka. 1933 m. prezidentas, atvykęs į Dubingius, negalėjo persikelti per ežerą į miestelį. Ta priežastis ir dubingiečių iniciatyva lėmė, kad 1934 m. tiltas per ežerą buvo iškilmingai atidarytas.

         Po žygio grįžę į mokyklą dar susipažinome ir su mokyklos lėlių teatru. Lėlių siuvėja Laima mums parodė teatro patalpas, leido pasigėrėti pūkuotais, jos pačios rankomis siūtais paukšteliais. Tada su šiomis lėlėmis mes ir patys sukūrėme trumpą vaidinimą. Šios pažinties pabaigoje palikome trumpą atsiliepimą didelėje „Svečių knygoje“, kurioje jau prikaupta begalė šiltų atsiliepimų apie lėlių teatrą.

         Antroji diena baigėsi gražiu draugystės ir susipažinimo vakaru.

         Trečiąją dieną nukeliavome iki Vainikų salos, kurioje tarp medžių įžiūrėjome Jonėnų piliakalnį - neseniai surastą ir archeologų ne itin ištyrinėtą. Manoma, kad šis piliakalnis supiltas I tūkstantmečio pradžioje. Priešais Vainikų salą mums atsivėrė Liudgardo šlaitas – status, brandžiu pušynu apaugęs, maždaug 570 m ilgio, esantis tarp Baluošos upelio žiočių ir Giraičių kaimo. Jo atstumas nuo viršaus iki ežero – apie 60 m, aukštis – 20-25 m. Čia pusvalandį ilsėjomės ir grožėjomės Asvejos ežero galybe. Po 5 val. 31 min. sugrįžome į stovyklavietę, nužingsniavę 26.78 kilometrus.

         Ketvirtąją, paskutinę žygių dieną ėmėmės socialinės veiklos - statėme apsaugines tvoreles žalčiams išsaugoti. Draugiškai grupelėmis pasidarbavome, o pasidžiaugę rezultatu nuėjome pasižiūrėti rekordinės sapnų gaudyklės, kurios lankas - 10 metrų skersmens, o perimetras – daugiau nei 31 metras! Nors neįtikėtino dydžio sapnų gaudyklė nebuvo iškelta, vis tiek atrodė įspūdingai. Paskutiniąją dieną prieš išvykstant mūsų žygis tęsėsi 2 val. 10 min., nužingsniuota 12.15 km. Sugrįžę visą likusį laiką linksminomės lauke ir po truputį tvarkėmės daiktus bei ruošėmės išvykimui.

         Štai ir atėjo paskutinė diena – šeštadienis. Rytas, kai kiekviename mokyklos aktų salės kampe girdėjosi iš čiužinių išleidžiamas oras. Vieni krovėsi daiktus, kiti tvarkė patalpą, treti valgė... Buvo gaila išvykti, bet atostogos ėjo į pabaigą, tad ilgiau ten pasilikti negalėjome. Pirmieji išvažiavo rokiškėnai ir merginos iš Alizavos. Atsisveikinome šiltai apsikabindami ir draugiškai spausdami vieni kitiems rankas.

         Kelionė namo neprailgo. Buvo malonu po savaitės sugrįžti į gimtuosius kraštus. O ir gamta jau džiugino savo nuostabiu pavasariniu žydėjimu...

         Iš viso per keturias žygio dienas nužingsniuota nuo 73.84 km iki 85.84 km.

Egidija Japertaitė, 8 kl. Faustina Eglynaitė, 6 kl.

 

         „Iš stovyklos man labiausiai įsiminė žaidimai, kuriuos žaisdavom pailsėję po žygių - „Bulvė", krepšinis ir kiti. Taip pat kurdavome laužą ir prie jo dainuodavome įvairias dainas, o vieną vakarą susėdę sukūrėme labai smagų eilėraštį. Dar aš gerai prisimenu, kaip pirmąją dieną aplankėme ,,Puntuko vaiką“. Turėjome galimybę jį paliesti bei pasidaryti nuotraukų. Manau, kad tokie žygiai - gera idėja, tokiu netradiciniu būdu supažindinti moksleivius su Lietuvos gamta bei istorija ir tuo pačiu ugdyti jų ištvermę, stiprybę ir kantrybę“. Egidija

         „Visas dienas jaučiau aplink save vien tik gamtą. Kiekvieną dieną vis mokiausi iš savo klaidų, tikėdamasi, kad rytojus bus geresnis, ir gulėjau lovoje (miegmaišyje) - ilsinau nuo žygiavimo pavargusias, skaudančias kojas. Vakarais mes žaisdavome „Bulvę“, krepšinį, kūrenome laužą, šnekėjomės, bendravome, kūrėme, dainavome dainas prie jo. Jei manęs paklaustų ar dar kartą važiuočiau į šią stovyklą, aš truputį dvejočiau, bet, manau, atsakymas būtų teigiamas“. Faustina